Aborigenų menas

Aborigenų kalboje nėra žodžio menas. Tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra arba ženklai, žymintys priklausymą savo genčiai, arba protėviams skirti prašymai-maldos,  arba iš protėvių paveldėtos žemės planai ir žemėlapiai, arba genties totemų, protėvių ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai.Visi šie nutapyti, išskaptuoti, išraižyti ženklai ir įvaizdžiai yra daugiareikšmiai, slapti, diduma jų šventi. Visas reikšmes žino tik subrendę genties vyrai ir palaipsniui, vien ypatingomis progomis, per įvesdinimo į vyrus apeigas, atskleidžia berniukams; už viešą ženklų reikšmės atskleidimą žiauriai baudžiama. Taigi ir mes negalime suprasti aborigenų ženklų ir vaizdinių turinio, bet gėrimės jų išraiškos formomis.

Po Australijos žemyną pasklidusios aborigenų gentys gyveno izoliuotai, keliavo tik po savo genties teritoriją, todėl jų tikėjimai, papročiai, mitologija yra skirtingi ir perteikti skirtingais įvaizdžiais bei medžiagomis.

Laikoma, kad seniausias Australijoje yra kūno menas – tam tikromis apeigomis ant kūno kreida ar ochra nupiešti ženklai arba ant kūno likę visam gyvenimui akmeniu ar kaulu išraižytų ženklų randai. Tokie ženklai yra neliečiama genties nuosavybė, bet juos galima įsigyti perkant arba išmainant.

Kita sena meno išraiška – piešimas ir raižymas ant uolų. Rankų, kojų, augalų bei įnagių antspaudai atsirado prieš 50 tūkstančių metų. Vėliau pasirodė dinamiški Mimi įvaizdžiai, kurių gausu Šiaurės Australijoje. Pagal aborigenų mitologiją Mimi yra aborigenų sielos, trapios būtybės, gyvenančios uolų plyšiuose, kartais kenkiančios žmonėms, bet dažniausiai jiems padedančios, pamokančios medžioti, žvejoti. Su Mimi įvaizdžiu pasirodė ir žmogaus, gyvūnų, paukščių figūrų kontūrai, tapyti ir raižyti plonomis linjomis, seniausia vaizduojama tema – dinamiška medžioklė, kai visi lekia, gelbėdami savo gyvybes.

Maždaug prieš 10 tūkstančių metų, tirpstant ledynams ir kylant jūros lygiui, uolų piešiniuose bei raižiniuose pasirodė krokodilai, žuvys, žalčiai. Vėliausias, kilęs maždaug prieš 3 tūkstančius metų, yra rentgeninis uolų meno stilius: gyvūnai vaizduojami su stuburo kaulu, stemple ir kitais vidaus organais. Aborigenai tiki, kad visus uolų piešinius ir raižinius sukūrė protėviai. Šis palikimas atnaujinamas per apeigas. Mimi įvaizdžiai ir rentgeno stilius dabar tapomi ne uolose, o ant eukalipto žievės. Rytinėje Šiaurės Australijos pusėje tapybos kompozicijos yra abstraktiškesnės, dekoratyvesnės, jų fonas ar ar visas vaizduojamas objektas padengtas įvairių spalvų sukryžiuotų linijų tinklu; linijos, jų spalvos ir tankumas įvairių genčių paveiksluose skiriasi ir turi užslėptą reikšmę.

Šiaurės Australijos vakarinėje dalyje ir Kimberlio kalnyne labiau įsitvirtino figūrinis stilius, aiškiai vaizduojantis mitologines dvasias; būdingiausia – lietų valdančios dvasios Vandžinos figūra, dažniausiai raižoma ar tapoma ant akmens plokštelių. Žemyno Šiaurėje paplitęs protėvio-krokodilo įvaizdis. Bet pats dažniausias įvaizdis – žaltys, kuris yra daugelio genčių pagrindinis totemas ir, pasak mitologijos, šaltinų ir upių kūrėjas, vaisingumo palaikytojas, gyvenantis savo paties sukurtame vandens telkinyje, bet galintis pasiversti vaivorykšte ir dingti už horizonto.

Dar viena, tik Centrinėje Australijoje paplitusi meno forma – žemės dekoravimas slaptais ir šventais simboliais, turinčiais magiškos jėgos padėti žmonėms. Per apeigas šiuos simbolius aborigenai išdėlioja iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolų gabalėlių ant dykumos smėlio, aplink juos šoka, dainuoja; po apeigų simbolių kompozicijos išardomos ar tiesiog paliekamos. Šiuos paveikslus perkelti ant drobės ar popieriaus aborigenai išmoko tik nuo 1971 metų, kai to paprašė australietis dailės mokytojas Geoff Bardon, sužavėtas niekur nematytų dekoratyvių ornamentų gražumo. Dabar aborigenų taškų tapyba pasaulyje plačiai žinoma ir vertinama. Teismuose dėl žemės patys aborigenai pateikia taškų tapybos paveikslus kaip genties dokumentus, planus ir žemėlapius.

Anksčiau aborigenai tapė tik balta (kreida), juoda (anglis) ir įvairių spalvų raudona (ochra) spalva, natūralius dažus fiksuodavo kai kurių augalų sultimis, tapė žolės stiebeliu arba medžio šakelės pakramtytu galu. Tapė ir raižė tik vyrai. Dabar aborigenai mielai naudojasi įvairiaspalviais sintetiniais dažais, paveikslus tapo ir moterys.

Skulptūrų aborigenai nekūrė. Tik pačioje žemyno šiaurėje paplitę „pukamani”- iš termitų išgraužtų medžių kamienų padaryti aborigenų karstai, į kuriuos antroje laidojimo dalyje sudeda nuvalytus, suskaldytus ir raudonai nudažytus mirusiojo kaulus. „Pukamani” ištapyti genties ženklais ir simboliais, itin apgalvotais ir subtiliais, nes tai yra lyg laiškas protėviams, kad jie priimtų mirusįjį į savo tarpą. Iš medžių aborigenai darė nedideled totemų – gyvačių ir driežų figūrėles, muzikos instrumentus, bumerangus, žeberklus, lazdeles šaknims rinkti, padėklus ir dubenis. Visa tai puošė išdegintais ornamentais – magiškos galios turinčiais genties ženklais.

Dr. Genovaitė Kazokienė